Kelionės be pinigų: “Tokios patirtys ne tik įsimena, bet ir praturtina visam gyvenimui…”

 

Interviu su Agniete – Melisa Dubnova 

Agnietė Melisa jau ketverius metus keliauja po Europą be pinigų. Gabi mergina užsidirba iš keramikos dirbinių, o noras sugerti į save viską, ką gali pasiūlyti nauja šalis jai atveria daug durų.
Agnietė neįsivaizduoja kitokio gyvenimo būdo. „90 procentų žinių, kurias gauname universitete, mokykloje ar normaliame darbe – pamirštama. Daug kas sako, kad nenorėtų gyventi taip, kaip aš, nes bijo neturėti ateities. Tačiau, kai esi laimingas dabartyje, niekada nebijai ateities. Jei moki gyventi gerai dabar, reiškia, mokėsi ir toliau“, – teigia ji.

Iki 16 – kos metų tau teko gyventi ir mokytis Maskvoje. Kas labiausiai įstrigo atmintin iš to laikotarpio?

Nebuvau laiminga Maskvoje, tai buvo lyg bandymas pabėgti nuo realybės. Stengiausi sukurti kitokį pasaulį, kuris uždengtų akis į tikrąjį. Maskvietiška realybė man atrodo žiauri, pilka, rasistiška; žmonės – siaubingai nemandagūs. Parašyčiau, tiesą sakant, žymiai žiauresnius žodžius, tačiau šiuo metu mokausi būti tolerantiška.  Man įstrigo pilka kasdienybė, pikti žmonių veidai, žiaurūs klasiokai, vienatvės jausmas. Jaučiausi nesuprasta ir galvojau, kad taip bus visada.

Kai iš Maskvos atvykai studijuoti į Vilnių, kokia tau pasirodė Lietuva? Kokius kultūrinius skirtumus tarp Maskvos ir Vilniaus pastebėjai?

Atvykus į Lietuvą jaučiausi beprotiškai, ko gero, perdėtai laiminga. Nuo vaikystės svajojau ištrūkti iš Maskvos nasrų, o Lietuva man priminė vaikystę. Vasaras visuomet leisdavau kaime pas senelius Lietuvoje. Atsimenu, kaip rugpjūčio gale, kai kitą dieną turėdavome lipti į traukinį Vilnius – Maskva, melsdavausi prieš miegą prašydama Dievą, kad tas traukinys tiesiog išnyktų, nebeegzistuotų. Kad kokiu nors stebuklingu būdu gautųsi taip, kad į Maskvą sugrįžti būtų nebeįmanoma.

Man buvo šešiolika, studijavau indologiją, pro troleibuso langą stebėdavau rytais medinius Antakalnio namelius, jaukias lietuviškas bobutes, stilingai apsirengusius studentus, mėgaudavausi besiklausydama lietuvių kalbos. Gyvenau bendrabutyje dalindamasi savo erdve su tarakonais, draugais, kambariokais, kaimynais, šunimis… Nepaisant prastu sąlygų, buvau tūkstantį kartų laimingesne nei Maskvoje. Man patiko, kad žmonės viskuo domisi, žavėjo Vilniaus kultūrinis gyvenimas, radau nepalyginamai daugiau draugų, nei jų turėjau Maskvoje. Palyginus su žmonėmis, sutiktais Maskvoje, lietuviai man atrodė švelnesni, draugiškesni, labiau išsiauklėję bei artimesni mano sielai. Niekada negalvojau pasilikti Lietuvoje, bet man tai buvo išsigelbėjimas ir tiltelis į Europą. Iš Maskvos neįmanoma pigiai keliauti – Ryanair‘ą gali pamiršti – o jei kartą ištrūksti, tai turbūt jau ten nebegrįši niekados, pamatęs, kaip galima gyventi kitur.

O ar buvo gerų dalykų gyvenant Maskvoje? Ko nors, ko pasiilgsti?

Pasiilgstu šeimos. Bet nesuvokiu jos kaip Maskvos dalies… Sutinku savo tėvus kelionėse, mūsų keliai visuomet susikerta. Mano mama lietuvė ir vasara ji visada grįžta į Lietuva pas senelius, ten susitinkam kasmet. Kartu su sese ji dažnai aplanko mane kelionėse 🙂

Nepasiilgstu nieko, kas buvo Maskvoje. Gražiausios vaikystes akimirkos prabėgo Lietuvoje.

Vėliau tau teko daug keliauti. Kuri iš visų tavo kelionių labiausiai įsiminė?

Baigus studijas keliavau metus po pietų Europa be pinigų. Iškeliavau per WorkAway, pabaigus universitetą Vilniuje. Mano pirmoji patirtis buvo Ispanijoje, Andaluzijoje. Gyvenau fermoje pas menininką, kuris užsieme tapyba bei fotografija. Turejau padėti jam prižiureti keturis šunis, auginti marihuana ir karpyti medžių šakas bei rinkti alyvuoges. Tai buvo nuostabi patirtis! Kartu su manim savanoriavo mergina iš Kanados ir vaikinas is Naujosios Zelandijos, su kuriais labai susidraugavome. Tik jautėsi didelis skirtumas tarp mūsų, nes jie, be abejonės, keliavo su pinigais, o aš be. Todel negalėjom keliauti kartu po šios savanorystes, dėl materialinių skirtumu. Aš naudojausi tik Couchsurfingu ir atsitiktinem nakvynėm nemokamai pas sutiktus žmones, jiedu naudojo hostelius, viešbučius. Aš tranzavau, jie naudojo viešąjį transportą. Todėl dažniausiai keliaudavau viena.

Savanoriavau įvairiuose miesteliuose, kaimuose, fermose, ir išmokau labai daug. Mėgavausi kiekviena akimirka ir susidraugavau su savimi kaip niekada. Jausmo, kai esi kelyje, neįmanoma nupasakoti, narkotinio apsvaigimo būsena kurios abstinencijos sindromą gali sukelti tik rutina. Nežinai, kas bus šiandien, ką sutiksi, kokius jausmus tau sukels naujai sutikti žmonės, ką pamatysi, ką suvalgysi. Dievinu rytus kelyje: kai miegi pakelėj ir atsibudęs anksti ryte dėl kaitinančios saulės užsidedi kuprinę ir pėdini iki degalinės, kur atsigeri kavos, išsivalai dantis, ir gimsti iš naujo. Prasidėjo nauja diena, kuri išties yra naujas gyvenimas, nes ji neatneš nieko nuspėjamo.

Labiausiai man patiko keliauti pietuose – Ispanijoje ir Portugalijoje. Nors autostopu keliaujant tenka palaukti ilgiau, žmonės visuomet šilti, turi gerą humoro jausmą ir daug plepa. Taip pat esu įsimylėjusi Balkanų šalis. Galima būtų manyt kad jos liūdnos, nes skurdžios. Bet taip nėra. Žmonės moka juoktis iš visko, o kas gali but svarbiau? Sunku išskirti vieną kelionę, nes nuo tada, kai palikau Lietuvą, nuolat buvau “kelyje”, tad sunku apibrėžti, kada baigiasi viena ir prasideda kita. Studijų metu keliaudavau savaitgaliais ir atostogų metu. Ilgoji kelionė, kai ištisus metus keliavau, buvo turbūt įspūdingiausias metas mano gyvenime. Vieną kartą susipažinau su tokiu dieduku, kuris nemokėjo rašyt (gyveno Ispanijos pietuose, kalnuose) ir priėmė mane į savo mažą nameli, kur gyveno su savo tėvais ir broliais; išmokė mane prižiūreti bulius, arklius ir kitus gyvūnus, bei papasakojo apie daugybę įdomiu vietinių legendų ir papročių, kurių, ko gero, nežino net artimiausio didesnio miesto gyventojai. Tokios patirtys, manau, ne tik įsimena, bet ir praturtina visam gyvenimui.

Kaip regavo artimieji – tėvai ir draugai – kai pasakei, kad iškeliauji metams be konkretaus kelionės tikslo ir pinigų?

Visi mane palaikė, nes mane pažįsta. Kai ilgą laiką būnu toje pačioje vietoje be itin patinkančios veiklos ir judėjimo, užsidepresuoju. Tėvai įprato, kad esu toli, nes būdama šešiolikos palikau namus ir išvažiavau studijuoti į Lietuva, o tėvai liko Maskvoje. Mama irgi norėjo jaunysteje daugiau pakeliauti, bet buvo kiti laikai ir tai nebuvo taip paprasta, kaip dabar. Mano tėtis – žurnalistas ir pats negali gyventi be kelionių, tad kuo puikiausiai mane suprato.

Kaip sekėsi keliauti be pinigų?

Geriau, nei būtų buvę su pinigais, esu tikra. Daug žmonių teigtų, kad jei keliauji be pinigų, reiškia, kad kiekvieną akimirką turi laukti ir naudotis kitų žmonių gerumu. Tačiau aš nemanau, kad taip yra. Kelyje įmanoma užsidirbti – gaudavau kišenpinigių ravėdama daržus, kartais susipažindavau su barmenais ir isplaudavau jiems barą už maistą ir simbolinę sumą. Pas couchsurfer‘ius nakvodama iškepdavau jiems bulvių su morkom 😀 O savanorių programų, kur galima dirbti už maistą ir nakvynę, yra labai daug – turbūt visi jau apie jas puikiai žino. Transportui pinigų beveik nereikėjo, nes keliavau ir autostopu.

Kaip nutiko, kad apsigyvenai Ispanijoje?

Apsigyvenau Ispanijoje, nes įsimylejau vieną miestą, kuris man pasirodė ypatingas dėl jo kvapo, energijos ir žmonių veidų. Radau ten meno mokyklą, kuri mane ikvėpė. Nemokėjau kalbos, tačiau pabandžiau įstoti ir pasisekė! Beveik neturejau pinigų, gyvenau dalindamasi savo erdve su kitais žmonemis. Maistą gaudavom nemokamai miesto turguje, o vėliau pradėjau pardavinėti savo keramiką gatvėje, papludymiuose; susiradau meno mokytojos darbą privačiame vaikų darželyje, taip pat privačiai mokiau anglų kalbos. Tada sutikau žmones, kurie pasikvietė dirbti į savo keramikos dirbtuvę, jie tapo man tikra šeima. Apskritai, ši šalis mane išmokė labai daug. Labai ją myliu.

Kokie didžiausi skirtumai tarp gyvenimo Ispanijoje ir gyvenimo Lietuvoje?

Ispanai moka džiaugtis gyvenimu ir nesiskundžia tiek, kiek lietuviai. Jie mėgsta liestis vieni prie kitų, reikšti emocijas ir jausmus, apkabinti žmogų, kuris galbūt nėra geriausias draugas, bet tą akimirką sukėlė šiltus jausmus. Jie emociškai laisvesni, gyvena šokio ritmu – turbūt dėl saulės. Megaujasi gyvenimu, kiekviena akimirka. Lietuva man atrodo niūri, kai grižtu, o žmoniu šaltumas man sukelia liūdesį ir depresiją.

Jei neklįstu, Ispanijoje nebegyveni. Kas paskatino vėl traukti į kelią, ieškoti nuotykių?

Gyvenimas Ispanijoje buvo gražus: ko gero, turejau tai, apie ką prieš kelis metus galėjau tik pasvajoti. Tačiau viskas tapo pernelyg pažįstama ir vien mintis apie tolimas keliones, naujas kalbas, naujas kultūras, atsakomybių neturėjimą užgožė kvapą. Todel dabar esu Rumunijoje, savanoriauju skautų centre, mokau kaimo vaikus lipdyti is molio ir tapyti. Neturiu nieko, ir vėl esu labai laiminga. Ispanija labai saulėta ir darni, tačiau jaučiu, kad dar ne laikas apsistoti tobuloje vietoje. Noriu patirčių ir neieškau tobulybės.

Kokios užsienio kalbos kelionių metu tau pasirodė naudingiausios? Kokias kalbas mokintis siūlytum keliauti mėgstančiam žmogui? 🙂

Mėgstu mokytis absoliučiai visų kalbų, kiekviena kalba man tarsi žaidimas. Be knygų, be užrašų, be konspektų. Mokausi bendraudama su vietiniais – tuomet kiekvienas išmoktas bei ištartas žodis asocijuojasi su nepakartojama situacija, judesiu ir emocija.

Be abejo, anglų kalba yra pravartu ir labai perspektyvu, bet man asmeniškai labiau prie širdies ispanų. Gali susikalbėti Pietų Amerikoje, o tai didelė erdvė! Išmokus ispanų, žymiai paprasčiau yra perprasti italų, portugalų, prancūzų bei rumunų kalbų pagrindus. Tačiau yra dar vienas mažas dalykėlis: kai mokaisi populiariųjų kalbų, kaip kad, tarkim, anglų arba prancūzų – tų kalbų vartotojai niekada nesistebės ir ypatingai neapsidžiaugs, kad jos išmokai. Jiems tai atrodys tiesiog normalu.

Universitete mokiausi hindi ir kai su rožėmis prekiaujančiais indais Europos didmiesčiuose bandydavau susikalbėti, tai buvo visa kitokia patirtis. Žmonės nesitiki, kad kas nors norėtų mokytis jų vargšės šalies kalbos ir kultūros! Tai labai suartina ir iš tiesų paliečia tų žmonių širdį. Šiuo metu mokausi rumunų kalbos žaisdama su vaikais kaime ir keliaudama autostopu. Galiu susikalbėti, šiek tiek kartais pajuokauti, ir žmonės tuo be galo stebisi! Nes niekas nenori mokytis rumunų kalbos, juk tai neperspektyvu. Tačiau esu tikra, kad be šios kalbos negalečiau pajusti žmonių mentaliteto. O man tai  yra prioritetas, nors ir negausiu perspektyvaus darbo kalbėdama rumunų kalba, ir tai nebus joks pliusas mano CV. Tačiau tai praplėčia mąstymą, padeda susipažinti su kalbos specifika – o tai visada įdomu. Rumunų kalbos įgudžiai praturtina mane kur kas labiau, nei anglų kalbos tobulinimas. Todėl patariu visiems mokytis nepopuliarių kalbų! tuomet suartėsite su vietiniais ir pasiliksite jų širdyje, kaip ir jie – jūsų. Svarbiausia nebijoti atrodyti kvailai, jei neįsiminėt žodžio arba jei jį ne vietoj pavartojote. Tai juk žaidimas: kasdien galima išmokti kelis naujus žodžius, bandyti sudėlioti sakinį ir kam nors jį ištarti. Kiekvieną dieną mokėsite vis daugiau ir žaidimas darysis vis įdomesnis!

Kokia kelionė tau būtų lyg svajonės išsipildymas?

Kelionė laivo autostopu į Pietų Ameriką, antžeminė kelionė į Indiją, link kurios pamažu judu (leisiuosi link Turkijos ir Irano), gyvenimas tarp vietinių žmonių; svajoju padirbėti kiekvienos šalies keramikos dirbtuvėje ir susipažinti su jų keramikos specifika. Mane traukia neturtingos, šiltos, spalvotos ir autentiškos šalys. Niekada nenorėjau traukti į vien anglų kalba kalbančias šalis. Anglų kalba man atrodo sintetinė.

Laivo autostopu? Kaip tai veikia?

Pati dar neišbandžiau, bet turiu kelis pažįstamus, kurie taip darė. Yra sezonai, kai laivuose ieško padėjėjų. Tokiu būdu galima susitarti su laivo kapitonu ir padėti jam persikelti per Ramųjį Vandenyną!

Koks beprotiškiausias iššūkis, kurį įveikei keliaudama?

Vienatvės baimė, gyvūnų baimė…Vis dar bijau būti viena namie, kai naktis ir tamsu. Kai mąstau apie savo keliones, matau jas lyg spalvotą kaleidoskopą, pilną įvykių, spalvų ir žmonių. Labaaaai sunku išskirti vieną! Lyg paklausčiau, kokia buvo laimingiausia diena tavo gyvenime. Juk jų buvo labai daug ir jos buvo laimingos skirtingai!

 Patiko istorija? Nori daugiau panašių pasakojimų, įkvepiančių artimoms ir tolimoms kelionėms? Spausk ČIA ir gauk naujausius straipsnius tiesiai į savo pašto dėžutę. O tai padaręs nepamiršk palikti komentaro po šiuo straipsniu: