Camino de santiago

“Svarbu yra šalti nervai, atvirumas pasauliui ir išankstinių nuostatų atsikratymas”

Interviu su Karoliu Barecku

Anglų kalbos mokytojas Indijoje, fermeris Portugalijoje, nukeliavęs 800 km pėsčiomis piligrimų keliais Ispanijoje bei kopęs į aukščiausią kalną Europoje, Endless Road blogo autorius Karolis Bareckas dalinasi savo kelionių įspūdžiais bei patarimais su kitais kelionių aistruoliais.

Kaip gimė noras keliauti renkantis ne visai tradicinius būdus?

Vaikystėje mėgdavau skaityti nuotykinę literatūrą, žavėjausi kelionių istorijomis, todėl turbūt natūraliai taip susiklostė. Kelionės man nėra fotografijos prie lankytinų objektų ir vaikščiojimas turistiniais maršrutais. Man reikia iššūkio, susitikimo su savo baimėmis ir fizinio nuovargio. Tada aš jaučiu, kad gyvenu. Turbūt todėl mano gyvenime anksčiau buvo nemažai autostopo, dabar – kalnų, žygių, dviračių ir pan. Savanorystė irgi vienas iš būdų pakeliauti „kitaip“ ir save išbandyti.

Kokios kelionės labiausiai įsiminė?

Labiausiai įsiminė kelionės autostopu. Esu tranzavęs po Olandiją, Prancūziją, Ispaniją, Andorą. Iš tų laikų labai daug smagių prisiminimų. Dabar jau kurį laiką autostopą esu apleidęs. Dar ganėtinai švieži ir ne iki galo susigulėję įspūdžiai iš Camino de Santiago ir kopimo į Elbrusą. Tai buvo jau kiek kitokie iššūkiai, bet nemažiau vertingi ir įsimintini. Visos kelionės palieka kažkokią žymę ir visos man vienodai svarbios.

Camino de Santiago – piligriminis kelias. Būtent šį maršrutą rinkaisi tikėdamasis dvasinių atradimų ar labiau fizinių iššūkių?

Į Camino de Santiago kasmet išsiruošia tūkstančiai žmonių; buvo įdomu pamatyti kuo gi tas kelias visus taip traukia. Jau senokai svajojau apie kokį nors ilgesnį žygį pėsčiomis ir Camino pasirodė kaip ganėtinai įdomi alternatyva, nes kelyje yra ir nemažai gamtos, ir miestelių, ir šiaip kalnas žmonių su kuriais įdomu pabendrauti. Nuėjus 800 kilometrų sustiprėjo pasitikėjimas savo fizinėmis galimybėmis, supratau, kad esu užtektinai užsispyręs įveikti bet kokius iššūkius.

Nemažai sutiktų žmonių sakė, kad eina šiuo keliu, nes yra gyvenimo kryžkelėje, nežino ką veikti arba nori tiesiog atitrūkti nuo kasdienės rutinos. Mano pagrindinis motyvas buvo smalsumas.  Dažnai žmonės klausia, kas paskatino ten keliauti ir tikisi kažkokio neįprasto atsakymo, nes turi labai mistifikuotą ir romantinį Camino de Santiago vaizdą. Aš mąstau labai paprastai: ėjau, nes jis yra. Ir šitas pasakymas tinka visoms mano kelionėms.

Kaip sekėsi kopti į Elbrusą?

Šturmo dieną jau iš anksto žinojome, kad oras bus prastas, bet tikėjomės pagerėjimo. Deja, oras tik blogėjo, smarkiai snigo, pūtė stiprus vėjas, todėl matomumas buvo itin prastas. Visur balta balta aplinkui. Visi rūbai apšerkšnijo, o taip pat ir akiniai, todėl matomumas dar suprastėjo. Būdavo, kad klupteli beeidamas, pakeli galvą ir nematai draugų nugarų. Galiausiai pasikeli akinius, gauni pliūpsnį sniego į veidą, bet pamatai priekyje šmėžuojančius kontūrus. Likus iki viršūnės vos porai šimtų metrų teko sukti atgal, nes oro sąlygos pasidarė pernelyg pavojingos tęsti kopimą. Šiek tiek nusivyliau ir dabar liko neužbaigtas darbas Kaukaze. Kaip tyčia kitą dieną saulė švietė ir dangus buvo giedras, kitaip tariant idealios sąlygos kopimui. Deja, antrą kartą bandyti neturėjome nei jėgų, nei laiko.

Ar kelionės į kalnus, kopimas, reikalauja kokio nors ypatingo pasiruošimo?

Žiūrint apie kokius kalnus eina kalba: manau Tatrai ar Pirėnai yra prieinami bet kuriam žmogui, sugebančiam laiptais užlipti į penktą aukštą. Jei kopiama į aukštus kalnus, kad ir tą patį Elbrusą, šiokio tokio pasiruošimo jau reikia. Tas pasiruošimas yra elementarus fizinis pasirengimas, kurį lavina plaukimas, bėgimas, važiavimas dviračiu. O šiaip reikia eiti į visokius žygius su kuprine, stovyklauti ir taip pratintis prie sunkesnių sąlygų, tada lengviau kalnuose.

Kas pareikalavo daugiau ištvermės ir buvo didesnis iššūkis – kopimas į Elbrusą ar Camino de Santiago?

Camino de santiago ir Elbrusas pernelyg skirtingi iššūkiai, kad juos būtų galima lyginti. Negaliu sakyti, kad vienas buvo didesnis iššūkis, kitas mažesnis. Manau jie abu pareikalavo daug ištvermės: tiek fizinės, tiek psichologinės. Tiesa, Camino de Santiago eini mėnesį laiko, todėl iš dalies gal sunkiau ta prasme, kad tokį ilgą laiką patiri fizinį krūvį. Elbruse man buvo sunki paskutinė aklimatizacijos diena ir šturmas. Jokia diena Camino tiek jėgų neatėmė. Taigi Camino kasdienybė nėra sunki, bet sunkumas, kad trunka ilgai, o Elbruse viskas trunka trumpai, bet daugiau jėgų reik atiduot.

Be kopimo į kalnus ir žygiavimo piligriminiais keliais, vasarą darbavaisi fermoje Portugalijoje. Su kokiais iššūkiais teko susidurti savanoriaujant WWOOF?

Pirmiausia, tai sekinanti kaitra. Liepos mėnesį keliauti į Portugaliją nebuvo pats išmintingiausias sprendimas. Vos keletas darbuotojų ir savanorių kalbėjo angliškai, todėl šiek tiek trūko bendravimo. Kartais darbas tikrai buvo sunkus ir varginantis, reikdavo karts nuo karto prisiminti, kodėl aš čia atvažiavau. Dirbdavome po 8 valandas, tuos pačius darbus kaip ir fermos darbininkai. Tik jie gaudavo algą, o mes – valgyti. Kartais jausdavausi, kad dirbu už dyką, o ne savanoriauju. Kažkokia linija tarp šitų dviejų dalykų vis tik turėtų būti brėžiama.

Kodėl nusprendei rinktis būtent WWOOF, o ne, pavyzdžiui, WorkAway?

Tvirtai buvau nusprendęs, kad noriu savanoriauti ūkyje, o WWOOF platforma tam ir skirta. Tik nesenai buvau pakilęs nuo ofiso kėdės, todėl, gal nuskambės keistai, nenorėjau veikti nieko intelektualaus. Norėjosi būti gamtoje, gryname ore ir pajusti prakaito skonį. Manau, kad kažkada išbandysiu ir WorkAway. Bet ten turbūt prasmingiau ieškoti šiek tiek “baltesnių” darbų.

Kokios patirties įgijai, ko išmokai savanoriaudamas?

Prieš važiuodamas norėjau daugiau sužinoti apie gyvulių priežiūrą. Šitas noras iš dalies išsipildė, nes teko padirbėti puoselėjant karvių, kiaulių, avių ir kalakutų gerbūvį. Fermos savininkas papasakojo kaip mato ir girdi karvės, kaip jos reaguoja į nepažįstamus padarus jų regos lauke, ką daryti, kad ta karvė nueitų ten, kur tu nori ir pan. Teko minėtus gyvūnus šerti, taisyti jų gardus ar pervaryti į kitą vietą. Asfalto žabanguose paskendusiems žmonėms turbūt čia atrodo kosmosas, bet man patinka gyvūnų pasaulis ir fermeriški reikalai. Neatmetu galimybės, kada nors pats jų turėti.

Šiuo metu gyveni Indijoje. Kokie keliai nuvedė ten?

Indijoje kartu su drauge mokysime vaikus anglų kalbos. Neturiu nieko bendro nei su pedagogika, nei su anglų filologija, tačiau pagalvojau, kad tai bus visai neblogas iššūkis. Galėjau susirasti kokią nors stažuotę, kurioje dirbčiau tai, ką esu dirbęs anksčiau, tačiau nusprendžiau išeiti iš savo komforto zonos. Norėjosi kuriam laikui palikti sterilią Europą ir patirti kultūrinį šoką bei pažinti vieną seniausių žmonijos civilizacijų. Kol kas to šoko per akis, daug dalykų prieštarauja mūsų Vakarų sužalotam mąstymui, tačiau patirtis, aišku, neįkainojama.

Kokie reikalavimai keliami mokytojams tuose kraštuose? Kaip pavyko rasti darbą?

Mes išvažiavome per studentų organizaciją AIESEC, kuri suteikia stažuočių duomenų bazę, kurioje gali rinktis iš daugybės pasiūlymų. Atranka vyksta kaip ir į normalų darbą: CV, pokalbis ir arba priima, arba ne. Indai reikalavimų didelių nekelia: turi aukštąjį, angliškai kalbėti sugebi – vadinasi, tinkamas. Panašu, kad jiems nelabai rūpi atvažiuojančio žmogaus kompetencija, mokyklai tiesiog prestižas turėti savo gretose baltaodį mokytoją. Kitose Azijos šalyse reikalavimai būna ir griežtesni: reikia turėti TEFL (teaching english as foreign language) pažymėjimą, įrodantį tavo kaip mokytojo kompetenciją arba būti kilusiam iš angliškai kalbančios šalies. O šiaip Azijoje trūksta anglų kalbos mokytojų, todėl net ir nebūnant „native speaker“ galima susirasti darbą ir netgi labai neblogai užsidirbti. Tiesa, paieškos tada tampa sudėtingesnės – važiuojant per organizaciją dėl daug dalykų tiesiog nereikia sukti galvos.

Kokie 3 pagrindiniai skirtumai tarp Lietuvos ir Indijos?

Pirmiausia, per galvą tvoja gyventojų skaičius. Miestas, kuriame dabar gyvenu, Hyderabadas, turi du tris kartus daugiau gyventojų negu visa Lietuva. Kartais pagalvoju kaip aš čia toks kaimo ir ramybės mėgėjas atsidūriau šitame chaoso pasaulyje, bet patirtis, aišku, įdomi. Hyderabade labai užterštas oras, daugybė šiukšlių, netvarkos ir smarvės. Lietuvoje būna kokią nors karštesnę vasaros dieną spauda trimituoja, kad pavojingų dalelių kiekis ore pasiekė kokią nors aukštą ribą. Tai čia tos ribos viršytos turbūt šimtus kartų. Pabuvęs Indijoje supratau koks iš tiesų puikus dalykas yra grynas Lietuvos oras, kai tu gali išeiti į miesto centrą ir kvėpuoti pilnais plaučiais. Galiausiai skiriasi ir indų mentalitetas: jei paklausi gatvėje kelio, visada sakys, kad puikiai kelią žino ir nurodys kryptį. Deja, dažnai ji būna neteisinga ir atrodo, kad jie sako tam, kad sakyt. Jei lietuvis arba gal reikėtų sakyti europietis kažką pažada, tai tikėtina, kad ir padarys. Indų tuo tarpu reikia  kelis kartus prašyti to paties, jie nuolatos žada, kad padarys ko prašai, kuria visokias istorijas ir galiausiai vis tiek nepadaro. Pažadai čia nieko nereiškia ir su tuo labai sunku susitaikyti. Ypatingai, jei tuos pažadus dalina institucijų darbuotojai ar vadovai.

Kokių panašumų matai tarp lietuviškos ir indiškos kultūrų?

Gal aš čia dar per mažai laiko, bet panašumų apart to, kad mes dvikojai beplunksniai padarai aš nematau. Skiriasi viskas: rūbai, maistas, viešojo transporto sistema, požiūris į gyvenimą, šeimą ir t. t. Kita vertus, Indija kaip ir visas pasaulis virsta globaliu kaimu, todėl čia steigiasi tarptautinės įmonės, vis daugiau žmonių mojuoja išmaniaisiais telefonais, siekia karjeros, kuriasi modernūs biurai ir pastatai. Tuo mes panašūs ne tik su indais, bet ir su bet kokios šalies gyventojais.

Daug teko keliauti autostopu. Ar labai skiriasi kelionės patyrtys skirtingose šalyse?

Skiriasi. Pavyzdžiui, autostopas Lenkijoje ganėtinai neprognozuojamas – kartais stodavo gerai, kartais strigdavau kelioms valandoms. Sutikau daug draugiškų lenkų, kurie pakeitė požiūrį į mūsų kaimynus, todėl dabar kartais erzina dirbtinai eskaluojama priešprieša tarp mūsų. Vokietijoje ir Prancūzijoje tranzuoti labai lengva, praktiškai per dieną gali pervažiuoti visą šalį be didelių pastangų. Vokiečiai neretai atsargiai pasidomėdavo, ar aš turiu šeimą, ar jie žino, kad aš keliauju autostopu ir kodėl taip elgiuosi. Tuo tarpu prancūzams lietuvis tranzuotojas atrodydavo egzotika, todėl su jais ganėtinai smagiai pašnekėdavom. Ispanijoje stodavo irgi neprognozuojamai. O sutikti ispanai pasirodė draugiški ir atsipūtę, vieni žolės siūlė, kiti į namus priėmė. Autostopu dar teko nuvykti į Andorą ir Olandiją, bet jose per mažai laiko praleidau, kad galėčiau daryti kažkokius apibendrinimus. Galiausiai Lietuva, kurią pavadinčiau visų šitų šalių samplaika. Lietuvoje stoja gana neblogai, o vairuotojai pasitaiko nuo pusgirčių statybininkų iki verslininkų. Nemažai vairuotojų patys praeityje tranzuodavo, todėl su tokiais žmonėmis visada būna apie ką pašnekėti. Autostopu esu pravažiavęs apie 20 tūkst. kilometrų ir visos patirtys tik teigiamos, niekada nepasitaikė jokių nemalonių incidentų.

Ką patartum dar neturintiems kelionių autostopu patirties (bet norintiems įgyti)?

Pradedant autostopininko „karjerą“ pradžioje reikėtų pravažiuoti vieną – kitą tūkstantį kilometrų Lietuvoje, kad suprastum kas ir kaip. Iš pažiūros tranzuojant viskas atrodo paprasta: atsistojai prie kelio, iškėlei nykštį ir viskas. Tačiau labai svarbu yra tinkamos tranzavimo vietos pasirinkimas, tavo išvaizda, gebėjimas užmegzti akių kontaktą su vairuotoju ir pan. Dažniau pasivažinėjus pradedi suvokti tam tikrus niuansus, kurie padeda greičiau susistabdyti mašinas. Po to jau galima bandyti ir toliau kažkur nukeliauti, bet prieš tai reiktų pasidomėti skirtingų šalių tranzavimo ypatumais. Ne visose šalyse leidžiama tranzuoti kur papuola, kaip Lietuvoje, tačiau blogiausiu atveju tokius dalykus paprastai draugiškai paaiškina vietiniai pareigūnai.

Kokios užsienio kalbos naudingiausios keliaujant?

Daugiausiai pritaikoma yra anglų kalba. Net žmonės, kurie jos ir nemoka, supranta, ką reiškia “yes”, “ok” ir pan. Tikriausiai būtų naudinga išmokti pagrindines kiekvienos šalies, kurioje keliauji, frazes. Bet aš pernelyg galvos dėl to niekada nesukau. Viską galima išsiaiškinti gestų kalba. O pavyzdžiui tranzuojant labai praverčia turėti gerą žemėlapį. Bedi pirštu, parodai kur tau reikia ir vairuotojas tada mato ar jums pakeliui, ar ne.

Kokia kelionė šiuo metu tau atrodo kaip sunkiai pasiekiamas iššūkis, tačiau tuo pačiu labai traukia tą iššūkį įveikti?

Kada nors norėčiau bent keletą mėnesių pakeliauti dviračiu. Būtų smagu pravažiuoti Šiaurės Ameriką iš viršaus į apačią. Įvairių maršrutų ir kelionių idėjų mano galvoje tiek, kad užtektų penkiems gyvenimams.

Koks didžiausias netikėtumas, patirtas keliaujant?

Nepavadinčiau to didžiausiu netikėtumu, greičiau smagiu nutikimu. Prieš keletą metų keliaudamas autostopu, atvykau vienas į Amsterdamą: neturėjau nei kur miegoti, nei ką veikti. Miesto centre pamačiau gitara grojančių bendraamžių grupelę ir nusprendžiau susipažinti. Pasirodo, visi jie buvo iš Lietuvos; kai kurie ten gyveno kelias dienas, kiti – kelis mėnesius. Viskas ką jie veikė, tai grojo gatvėse, miegodavo skvotuose arba dar kur nors (kai kurie kartais padirbdavo). Su keliais iš jų nuėjom pavalgyti ten, kur maitina visokius asocialius asmenis, o naktį praleidome miegodami po tiltu. Čia tik dar vienas pavyzdys, koks mažas ir įdomus gali būti pasaulis, kai jam atsiveri. Juk galėjau tiesiog praeiti pro šalį ir neišdrįsti užkalbinti, o susipažinau su įdomiais žmonėmis ir smagiai praleidau laiką.

Kas svarbu keliaujant?

Svarbu yra šalti nervai, atvirumas pasauliui ir išankstinių nuostatų atsikratymas, o svarbiausia – geras kelionės partneris. Keliavimas vienam ir dviese yra kardinaliai skirtingos patirtys, bet prisiminus „Into the Wild“: „Happiness only real when shared“. Keliaujant dviese nėra tokio žmonių poreikio ir jautiesi saugesnis. Būnant vienam reikia su visais netikėtumais tvarkytis pačiam, tačiau automatiškai susipažįsti su daugiau žmonių bei patiri įvairesnių nuotykių. Bet ilgainiui norisi šalia turėti vieną žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir dalintis kelionės džiaugsmais ir vargais.

Keliaujant nemėgstu prisirišti prie konkretaus plano. Man patinka, kai viskas susiklosto savaime. Pavyzdžiui, koks nors vietinis parekomenduoja kokią įdomią vietą ir važiuoji ten. Improvizacija yra pagrindinis kelionių variklis. Ne visada gal pasiteisina, bet taip smagiau.

O šiaip kiekvienam turbūt svarbūs yra vis kiti dalykai. Kažkam gal svarbu minkšta lova ir dušas, kas savaime irgi nėra blogai, bet man nuobodu. Įmetus save į atšiaurias ir neįprastas sąlygas visai kitaip po to į pasaulį pradedi žvelgt. Viskas pasidaro paprasta.

 

Patiko interviu? Spausk ČIA ir kitas keliauti įkvepiančias istorijas gauk tiesiai į savo elektroninio pašto dėžutę. O tai padaręs nepamiršk palikti komentaro:

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *