Dviračiais po Lietuvą: “Ją pamatęs supratau iš kur tos pasakos apie vaiduoklius”

Interviu su Martynu Jočiu

Tiklaraščio, įkvepiančio veikti nepaisant vidinių strabdžių Introvert Inspiration autorius dalinasi įspūdžiais iš savo kelionių dviračiu aplink Lietuvą – apie naktinius pasivažinėjimus, vaiduoklius ir kaip svarbu nepamiršti šiltų rūbų nakčiai.

“Kelionės – viena tų veiklų, kurios tyliems ar ramiems žmonėms kartais atrodo per daug tolimas dalykas. Mūsų šūkis – mažiau kalbų, daugiau darbų!” – apie savo tinklalapį, o tuo pačiu ir keliones, pasisako Martynas. 

Kuri kelionė dviračiu po Lietuvą labiausiai įsiminė?

Kelionėse pasitaiko daug įsimintinų momentų. Kartais pamenu vieną ar kitą įvykį, tačiau nebe prisimenu nei iš kurios kelionės tas įvykis, nei kur tai buvo, nei kada. Įspūdžiai turi savybę painiotis ir persipinti. Ypač, jei tas pačias vietas lankau nebe pirmą kartą.

Jei išskirti vieną kelionę, tai turbūt būtų pasivažinėjimas Kuršių Nerijos dviračių taku naktį. Planas buvo toks – ryte sėdau į traukinį ir iš Vilniaus nudardėjau į Klaipėdą. Šiek tiek pasisukiojau po miestą ir persikėliau keltu. Tada nuvažiavau iki Nidos – vietoje buvau gal apie antrą valandą nakties. Tada apsisukau ir grįžau. Ryte sėdau į traukinį važiuojantį į Vilnių.

Prieš kelionę labai abejojau ar apskritai reikėtų leistis į tokį žygį, nes buvo spalio mėnuo, taigi jau šalta. Be to traukiniu vežtis dviratį į Klaipėdą brangoka, galima ir kur nors toliau nuvažiuoti. Bet tokių baimių ir abejonių būna prieš kiekvieną kelionę. Esu toks – negaliu sau leisti daryti visko spontaniškai, nes tada iš vis nieko nedaryčiau. Privalau laikytis plano.

Kuršių nerija, kopos jau pačios savaime yra magiška vieta. O naktį tai yra iš vis pasakų šalis. Labai keistas jausmas važiuoti absoliučioje tamsoje pro mišką. Matėsi tik tiek, kiek švietė žibintas, o visur kitur buvo tamsu, nors į akį durk. Tokiu metu įsijungia instinktyvios pirmapradės baimės ir atrodo, tarsi tame miške tyko koks nors žvėris norintis mane pagriebti. Iš pradžių šį jausmą blaškė kiti dviratininkai, grįžtantys į Klaipėda, bet paskui jų nebeliko.

Mirusių kopų lankymas atmintyje išliko tarsi sapnas. Žinoma, jau buvo labai vėlu ir aš turbūt šiaip miego norėjau. Tačiau ši turistų pamėgta vieta vidury nakties yra visiškai tuščia, smėlis nebegeltonas, o jūros nesimato iš viso. Galima įžiūrėti tik tolumoje šviečiančius ir mirksinčius laivus, švyturius ar uostus. Jeigu kas nori pasijausti tarsi būtų svetimoje planetoje, visai nebūtina skristi į Marsą, užtenka aplankyti mirusias kopas naktį, spalio mėnesį.

Žvėrių aš vis bijojau ir galų gale sutikau. Pirmasis buvo mažytis žvėrelis, kuris staiga iššoko ant tako ir pasileido bėgti nuo manęs. Aš norėjau jį pavyti ir geriau apžiūrėti taigi pradėjau minti greičiau, bet buvau tiek praradęs orientaciją (vis dėl to laikas miegoti), kad nulėkiau nuo asfaltuoto tako į smėlį ir apsiverčiau su visu dviračiu. Niekaip negaliu suvokti, kokiu būdu nieko nesusižeidžiau. Žvėrelis pabėgo.

Kitas žvėris buvo stirna, kuri ramiausiai stovėjo ir žiūrėjo kaip aš važiuoju pro šalį. Ją pamatęs supratau iš kur tos pasakos apie vaiduoklius. Reikalas tas, kad žibinto šviesa atsispindi nuo gyvūnų akių ir atrodo tarsi jos šviestų. Be to, naktį akis pasidaro nebejautri spalvoms ir viskas ima atrodyti pilka. Taigi, į mane žvelgė pilka, lyg kažkiek švytinti būtybė išblukusiais kontūrais ir šviečiančiomis akimis. Argi ne vaiduoklis? Dienos metu visos sutiktos stirnos staigiai pabėga, o ši stovėjo ir žiūrėjo nė nekrustelėdama. Argi ne vaiduoklis?

Paskutinis žvėris buvo didžiulis briedis. Jis mane pamatė ir suabejojo, sprukti ar ne. Bet per tą laiką aš nuo jo nutolau. Kadangi buvo paryčiai ir nebe taip tamsu, briedis visai nebe atrodė vaiduokliškai.

Dar sutikau medį, kuris buvo užvirtęs ant tako. Važiuodamas į priekį aš tik paburbėjau, kad man reikia lipti nuo dviračio ir vestis jį aplinkui. Važiuodamas atgal praktiškai miegojau ir medį pastebėjau likus tik porai metrų iki jo – staigiai nuspaudžiau stabdžius ir sustojau likus centimetrui iki jo. Dar vienas įvykis galėjęs baigtis nelaime.

Ne visą kelią važiavau dviračių taku. Dalį laiko važiavau pajūrio smėliu. Jis prie pat vandens yra visai kietas ir galima gana patogiai minti. Tai buvo pati ypatingiausia važiavimo dviračiu patirtis iš visų turėtų – naktį per smėlį pajūriu tuščiame paplūdimyje.

Kilometrų stulpeliai lydi mane daugelyje kelionių

Kilometrų stulpeliai lydi daugelyje kelionių

Kuri kelionė tau buvo didžiausias iššūkis?

Pats didžiausias iššūkis, be jokios abejonės, buvo pati pirmoji kelionė su nakvyne. Jau buvo spalio mėnuo, taigi, vėsoka, bet mane labiausiai neramino pasiruošimo stoka. Nežinojau, kaip ten viskas bus, net nežinojau ko nežinau. Pasirinkau maršrutą iki Druskininkų, nakvynę numačiau mieste esančiame kempinge, o grįžti sugalvojau traukiniu iš Marcinkonių. Nuvažiuoti iki Druskininkų sekėsi puikiai, bet ten paaiškėjo, kad kempingas dirba tik iki rugsėjo pabaigos. Taigi pavažiavęs už laipiojimo parko pasistačiau palapinę. Pasirodo, mano turimų rūbų neužteko šiltai miegoti, taigi, visą naktį pradrebėjau iš šalčio. Kitą dieną ramiai sau pasivažinėjau Druskininkų dviračių takais, po to nuvažiavau iki Marcinkonių ir sulaukiau traukinio į Vilnių.

Kelionėje iššūkio buvo mažai, net neturiu ką įdomaus papasakoti. Visas iššūkis buvo pasiruošimas. Neturėjau su kuo pasitarti, taigi man padėjo tik internetas. Neturėjau labai daug daiktų reikalingų tokioms kelionėms – nei palapinės, nei krepšio dviračiui, taigi daug teko pirkti. Jei sudėti visų šių daiktų kainą, tai kelionė gautųsi be proto brangi. Tačiau vėliau viską ne kartą panaudojau. Iššūkis yra tada, kai įveiki didelę baimę ir nežinomybę. Galbūt todėl ši visai paprasta ir nelabai įdomi kelionė ir tapo iššūkiu, nes baimė ir nežinomybė buvo pačios didžiausios.

Elektrėnų bažnyčia

Elektrėnų bažnyčia

Kaip dėliojiesi kelionių maršrutus?

Kelionių maršrutai atsiranda pagal tai, kokią aš planuoju kelionę. Pradžioje nusprendžiu – kiek dienų? Kiek kilometrų? Noriu ką nors pamatyti ar šiaip pasivažinėti? Noriu grįžti ryte ar vakare? Kai atsakau sau į šiuos klausimus, tada dažniausiai imu žemėlapį ir ieškau kur galėčiau savo norus įgyvendinti. Dažniausiai ieškau vietų, kuriose nebuvau, bet kartais kartoju įdomesnius maršrutus. Taip  pat kelionės maršrutas priklauso nuo to ar aš nusiteikęs važiuoti traukiniu. Jeigu nusiteikęs, galimybių kur kas daugiau. Lietuvos Geležinkelių maršrutus aplink Vilnių jau žinau beveik mintinai.

Kartais būna, kad aš būtinai noriu pamatyti kokią nors konkrečią vietą – pavyzdžiui Trakų pilį, Ūlos akį, Keturiasdešimties Totorių kaimą. Kartais būna, kad aš būtinai noriu važiuoti tam tikru būdu – pavyzdžiui naktį, per sniegą, miško takiukais, ne mažiau 100 kilometrų.

Mano kelionių maršrutas visada susideda iš taškų: aš tiesiog susidėlioju taškus, kuriuos reikia apvažiuoti, o kaip juos sujungti sprendžiu jau vietoje, remdamasis žemėlapiu, kompasu ir realiomis sąlygomis.

Koks didžiausias netikėtumas patirtas keliaujant dviračiu?

Aš retai iki galo išsiaiškinu kokie yra lankytini objektai tose vietose į kurias važiuoju. Taigi būna tokių netikėtumų, kad netyčia randu kokį nors objektą kuris šiaip jau yra įžymus. Pavyzdžiui taip nutiko su Ginučių apžvalgos bokštu esančiu netoli Ignalinos. Jis labai auštas ir nuo jo atsiveria nepakartojamas peizažas su ežerais. Arba liepa su dvylika kamienų esanti Antakalnio miestelyje. Arba Medininkų pilis (ten yra pilis???).

Tokių netikėtumų pasitaiko dažnai. Visai natūralu, kad kiekvienas miestelis ar regionas stengiasi turėti kokį nors objektą, kuriuo galėtų išsiskirti. Taigi, Lietuvoje pilna vietų kur galima užsukti ir ką nors pamatyti – ar tai būtų apleistas dvaras, ar mitologinis akmuo, ar šimtametis medis ar bent jau skulptūra.

Ką naujo sužinojai apie save kelionių metu?

Kelionės leidžia patirtis tokias būsenas ir sutuacijas, kurios pasitaiko ir kasdienybėje, tik kelionėse jos būna stipresnės, grynesnės.

Aš sužinojau, kad visai nebaisu būti pasiklydus ir nežinoti kur tiksliai važiuoti toliau, remtis nuojauta ir ieškoti kelio. Šią patirtį stengiuosi pritaikyti ir gyvenime, daugiau remtis nuojauta, nesijaudinti, kai nežinau kaip atlikti vieną ar kitą darbą, ieškoti kelio, kai jaučiuosi pasiklydęs.

Aš sužinojau, kad mane supančią aplinką laikau priešiškai nusiteikusia. Na kas gali nutikti važiuojant naktį mišku? Vilkų gauja užpuls? Taip nebūna. Žvėrys patys bijo ir pasišalina. Gal tik šernų galima Lietuvoje bijoti, jie gali būti agresyvūs, bet tik tada kai pastoji jiems kelią. Tačiau vis tiek baisu. Taip pat mano galvoje vis dar tvyro toks įvaizdis, kad žmonės provincijoje yra nedraugiški ir agresyvūs, todėl jų labai vengiu. Nors kartais, kai visgi sutinku, jie pasidomi iš kur keliauju, netgi pasidžiaugia, kad lankau jų apylinkes.

Dar pastebėjau, kad link tikslo mėgstu judėti mažais žingsneliais. Būna žmonės kurie iš karto neria į nežinomybę – o aš po truputėlį, sušlampu vieną koją, tada kitą. Išvažiuoju su vienos dienos nakvyne, tada su dviem. Nuvažiuoju 50 kilometrų, tada 100, ir tik tada 150.

Visi šitie dalykai pasireiškia ir kasdieniame gyvenime, tik sunkiau juos pastebėti.

Senosios Vilnios traukinių stotis

Senosios Vilnios traukinių stotis

Kaip smagiau keliauti – vienam ar su draugija?

Su draugija daugiausiai važiuoju tik į trumpus pasivažinėjimus pusdieniui. Kol kas draugai dažniausiai stebisi mano žygiais ir kraipo galvas klausydami pasakojimų. Aišku, būta ir rimtesnių žygių, su nakvyne, bekele, per lietų, bet šitaip dažniausiai važinėju vienas.

Bėda ta, kad jei norėčiau važinėti su draugija, reiktų ieškotis draugijos, kuri lengviau pasirašytų panašiems žygiams. Bet aš jos vis neieškau. Kodėl?

Vienam žygį suorganizuoti yra labai paprata, kartais jie būna gana spontaniški. Tarkim netikėtai atsilaisvina savaitgalis, nes netikėtai atšaukiamas koks nors renginys. Labai greitai galima susiorganizuoti išvažiavimą, be galvos skausmo kaip visus suderinti.

Be to aš vis dar bandau save. Dažnai man sunku pasakyti kaip viskas bus ir net pats nežinau nei ko tikėtis, nei kaip pasiruošti. Tarkim tyčia išvažiavau vieną saulėtą žiemos dieną, kai termometro stulpelis rodė dvi dešimtis minuso.  Arba neturėjau dalies maršruto žemėlapio. Jei jau kviesti draugus, tai reikia tokius, kuriems būtų primtinas mano nepasiruošimas, bet žmonės nori jau paruošto produkto ir dažnai skundžiasi, kad tas arba anas yra blogai ir nepagalvota. Taigi, kai būsiu pasiruošęs važiuoti su draugija – tada važiuosiu.

Tiesa, kartais žmonės nustebina. Tie, iš kurių to nesitiki, pasirodo labai apsidžiaugia galimybe kur nors toli pavažiuoti ir ištrūkti iš civilizacijos.

O šiaip, viską apibendrinus, tai man patinka važinėti vienam. Gaunu laiko išpūsti iš galvos visokias mintis. Galiu važiuoti savo ritmu – nereik nei vytis, nei laukti. Galiu išbandyti viską ką noriu išbandyti.

Be kokių daiktų neįsivaizduoji geros išvykos?

Daiktai išvykoje reikalingi tam, kad su jais atlikti tam tikrus dalykus. Kaip sakė viena pažįstama: “kas per žygis, jei negauni pavalgyt ne namie?” Visiškai pritariu. Tik dar pridėčiau nuo savęs antrą punktą: “kas per žygis, jei negauni pamiegoti ne namie?”

O jei rimtai, tai kelionės dviračiu yra per daug įvairios kad visada ko nors reikėtų. Pusdienis yra visiškai pakankamas laikas ką nors aplankyti ir pamatyti. Šiam laikui pakanka viso labo buteliuko vandens. Jei tai vasara – nereikia nė jokios specialios aprangos.

Kartais dalyvauju žygiuose pėsčiomis, tada net ir dviratis nebereikakingas.

Kitaip tariant žygiui nieko nereika. Net geros nuotaikos nereikia – kartais žygis tam ir skirtas, kad gerą nuotaiką atstatytų. Ir nusiteikimo nereikia – jis treniruojamas žygio metu.

Bet jei jau imu dviratį – keturi daiktai visada su manimi: buteliukas vandens, atsarginė kamera, pompa ir remonto komplektas. Na, o jei norisi pavalgyti ir dar pamiegoti ne namie – prisikraunu tris didžiulius krepšius.

Kokių daiktų niekada neimtum į kelionę?

Na,  dulkių siurblio neimčiau, televizoriaus neimčiau. Yra labai daug daiktų be kurių negalime apsieiti buityje, bet neilgose išvykose jie nėra reikalingi. Stengiuosi apsieiti be sunkių ar daug vietos užimančių daiktų. Tačiau kartais tenka pirkti lengvesnius ir mažesnius mums įprastų daiktų ekvivalentus – pavyzdžiui miegmaišis atstoja patalynę.

Niekada tikrai neimčiau jokio sėkmę nešančio talismano. Tiesiog kelionės metu visi daiktai gali būti ir kartais būna pamesti, o pamestas sėkmės talismanas labai neigiamai paveiktų nusiteikimą. Manau, sėkmės šaltinis privalo būti viduje, “širdyje”, kaip sakoma.

Patiko istorija? Nori daugiau panašių pasakojimų, įkvepiančių artimoms ir tolimoms kelionėms? Spausk ČIA ir gauk naujausius straipsnius tiesiai į savo pašto dėžutę.

O gal pats esi  patyręs panašių nuotykių kelionių metu? Pasidalink įspūdžiais komentaruose: